Atspausdinta iš: http://litua.com/lt.php/zinios/ka_reiskia_zodis_litua

Ka reiškia žodis LITUA

Ką reiškia žodis LITUA
Lietuvos vardo kilmė
Lietuvos istorijos datos

Litua –– 1-mą kartą pasaulio rašytiniuose šaltiniuose, Europos metraštyje paminėtas Lietuvos vardas. Tai įvyko 1009.II.14 ir buvo užrasyta Kvedlinburgo metraščiuose (Annales Quedlinburgenses).

The first known reference to Lithuania as a nation (Litua) comes from the annals of the monastery of Quedlinburg dated February 14, 1009.

Nuo šios datos dabar oficialiai ir skaičiuojamas Lietuvos amžius. Pagal šį faktą Lietuva 2009 m. ruošiasi švęsti savo 1000 metų jubiliejų.

Tačiau Lietuvos vardas buvo paminėtas toli nuo jos ribų - vokiečių krašte. Ir net ne pati Lietuva buvo pagrindinė to kronikos įrašo tema, bet visai kitas įvykis. Lietuvos vardas buvo paminėtas tik “esant progai” - kalbant apie vokiečių misionieriaus arkivyskupo Brunono kelionę ir jo žūtį Lietuvos ir Rusios pariby (“... in confinio Rusciae et Lituae”).

"Sanctus Bruno qui cognominatur Bonifacius, archiepiscopus et monachus. 11 suae conversionis anno, in confinio Rusciae et Lituae" etc.

„Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, 11 savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių trenktas į galvą su 18 saviškių ... iškeliavo į dangų“. Išnašoje paaiškinta, kad šių analų autorius yra įvykio amžininkas, todėl jo pranešimas šiuo atveju yra reikšmingas. Tiesa, mus pasiekęs šių analų nuorašas yra is XVI amžiaus.

Kas gi buvo tas, pasak analo autoriaus, ''pagonių trenktas į galvą'' šventasis Brunonas? Brunonas, kurio vienuoliškas vardas - Bonifacijus, gimė apie 970 m., taigi žuvimo metu buvo apie 30 metų. Jis - vienuolis benediktinas, 988 m. tapęs Magdeburgo kanauninku. Kai kurie šaltiniai teigia, kad 996 m. Romoje jis susitiko su misionieriumi Vaitiekumi-Adalbertu, vėliau keliavusiu pas prancūzus, ir įstojo į vienuolyną. 997 m. Prūsijoje nužudžius šv. Vaitiekų, Brunonas norėjo keliauti į prūsų žemę, tačiau dėl vokiečių ir lenkų karo kelionė buvo atidėta. 1004 m. Brunonas įšventintas misijų arkivyskupu. 1008 m. jis vyksta į Kijevą, keliaudamas iš ten aplanko pečenegus, o 1009-aisiais Rusijos ir Lietuvos pasienyje susitinka pagonis...

Mokslininkai yra iskele 2 tokio paminejimo versijas:
1) arba Lietuva yra paminėta visiškai atsitiktinai ir klaidingai, nes ji dar painiojama su prūsais (juk dar XIX a. vokiečių istoriografijoje tiek prūsai, tiek latviai, tiek lietuviai tebebuvo laikomi vienu bendru masyvu - Letto-Litauische Stamme), taigi Brunonas nužudomas Prūsijoje, o mums svarbu tik tiek, kad tuo metu apie Lietuvą jau žinoma.
2) arba Lietuvos vardas yra paminėtas neatsitiktinai, todėl vedamas geografinis vidurkis - nužudomas kažkur Prūsijoje, bet netoli Lietuvos.

Pirmosios rašytinių šaltinių žinios apie Lietuvą, susijusios su Šv. Brunono misija Prūsijoje ir jo žuvimu gali būti suskirstytos į dvi versijas – Viberto ir Titmaro.

Viberto versija yra kilusi iš Brunono bendražygio Viberto pasakojimo. Mūsų dienas pasiekė trumpesnis Viberto pasakojimo variantas (užrašytas apie 1020 m.) ir platesnio varianto perdirbiniai Petro Damianio ,,Šv. Romualdo gyvenime” (apie 1040 m.) bei ,,Šv. Brunono gyvenime ir kančiose” (apie 1400 m.).

Titmaro (saksoniškoji) versija išliko trumpuose saksų metraštininkų atpasakojimuose: Titmaro Merzeburgiečio kronikoje (1014 m.), Kvedlinburgo analuose, ,,Magdeburgo vyskupų darbuose” (XII a.) ir kt. Pirminis saksoniškosios versijos šaltinis – neišlikusi ,,Brunono darbų knyga”

Kvedlinburgo analai ne vieninteliai nurodo tikslią Brunono mirties datą. Tokių XI-XV a. šaltinių žinoma bent 10, o iš viso apie šv. Brunoną kalba net 23 viduramžių šaltiniai. Reikšmingiausias iš jų yra vyskupo Titmaro Merzeburgiečio kronika – jos šeštasis skyrius, parašytas 1014 m. (išliko ir kronikos originalas, rašytas paties Titmaro ranka).

Titmaras kiek kitaip nusako Brunono mirties datą ir vietą, nors šiaip jau kalba labai panašiais žodžiais: „Dvyliktaisiais savo atsivertimo ir garbingo gyvenimo metais, keliaudamas į Prūsiją, jis stengėsi tuos nederlingus laukus dieviška sėkla apvaisinti; bet erškėčiais apžėlusios laukinės žemės jis negalėjo lengvai apdirbti. Tada minėtos šalies ir Rusios pasienyje sakydamas pamokslą, pirma buvo vietinių gyventojų sudraustas, o po to, toliau jam skelbiant Evangeliją, buvo suimtas ir pagaliau dėl Kristaus, kuris yra Bažnyčios galva, meilės, 16-ąją dieną prieš kovo kalendas [XVI. Kal. Martii, t. y. vasario 14 d.], romus kaip avinėlis, buvo nukirsdintas drauge su 18 savo palydovų“.

http://viduramziu.lietuvos.net/valstybe.htm

Kas buvo Kvedlinburgas, kurio analuose pirmą kartą paminėta Lietuva, XI amžiuje? Kvedlinburgas - faktinė besikuriančios Vokietijos imperijos sostinė X a. netoli Magdeburgo.

XI a. pradžioje Kvedlinburgo pilyje, buvusiame moterų vienuolyne ir buvo parašytas minėtasis tekstas apie šv. Brunono misiją paminint Lietuvos vardą. Iki mūsų dienų 1009 m. parašytas tekstas neišliko, tačiau Vokietijoje, Drezdeno miesto bibliotekoje yra rankraštinis XV a. Kvedlinburgo analų nuorašas.
http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/98/7/07ilgun.html

Skirtinguose šaltiniuose minimos dvi Brunono mirties datos – kovo 9-ąją ir vasario 14-ąją. Kuri iš jų teisinga? XI a. Magdeburgo ir Vaisenburgo nekrologiumai (mirusiųjų knygos) Brunono mirtį įrašė ties kovo 9 d.. Kituose šaltiniuose įsitvirtino vasario 14-oji (po 1158 m. sudarytuose Saksų analuose, 1209 m. Halberštato vyskupų istorijoje, XV a. kūriniuose – „Šventojo Brunono gyvenimas ir kančios“ bei „Magdeburgo arkivyskupų istorija“). Taigi 4 šaltiniai – už kovo 9-ąją, 5 – už vasario 14-ąją. Tačiau šaltinių „balsavimu“ tokios problemos nesprendžiamos. Taigi nei šaltiniuose, nei istoriografijoje aiškaus atsakymo nerasime. Vis dėlto remtis reikia patikimiausiu šaltiniu. Tik kuris iš jų patikimiausias?

Savo kronikoje Titmaras prisipažįsta, kad buvo Brunono bendramokslis ir apie jį yra kalbėjęsis su jo tėvu. Taigi Titmaras yra pirminis informacijos šaltinis – žmogus, kuris pats surinko informaciją apie Brunoną ir ją pateikė savo tėvynainiams. Ne ko kito, o būtent Titmaro dėka gausūs Saksonijos šaltiniai, įskaitant ir Kvedlinburgo analus, labai panašiais žodžiais pasakoja apie Brunono mirtį, kartais pateikdami kiek daugiau informacijos, paminėdami, kad apie Brunoną plačiau pasakoja „jo darbų knyga“. Ši „Brunono darbų knyga“ ar jos pirminė redakcija veikiausiai irgi buvo vyskupo Titmaro kūrinys. Ji neišliko, bet tuo neverta stebėtis – juk pražuvo ir Titmaro sudaryta „Martirologija“, kurią jis pats mini savo kronikoje. Šis platesnis kūrinys greičiausiai bus ir abiejų versijų apie Brunono žūties vietą šaltinis. Magdeburgo analai tiesiog ir nurodo, kad Brunonas žuvęs Prūsijos, Rusios ir Lietuvos pasienyje.
Apibendrinant - geriausiai informuotas šaltinis Titmaras Merzeburgietis nurodo vasario 14-ąją.

II. Lietuvos vardo kilmė

Kiekviena tauta, valstybė, kaip ir kiekvienas žmogus, nori žinoti savo kilmę. Ne išimtis ir mes, lietuviai. Juoba kad mūsų istorija turi gilias ir įdomias šaknis. Žmonijos praeitis skirstoma į priešistorinius ir istorinius laikus. Priešistoriniai laikai tai tas žmonijos, valstybės ar tautos etapas, apie kurį nėra rašytinių šaltinių. Apie šį laikotarpį žinoma iš archeologinių radinių, išlikusių skulptūrų, statinių.

Žinios apie istorinius laikus remiasi jau rašytiniais šaltiniais, kurių svarbiausi - analai, kronikos, metraščiai. Juose, pasakojant apie savo kraštų gyvenimą, minimi ir kaimynai, svarbesni istoriniai nutikimai.

Šiuo metu galvojama, kad Lietuvos vardas kilęs iš 11 km ilgio upelės Lietauka. Manoma, kad Lietuvos žemės pavadinimu teritorija buvusi tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Ten tekėjo Lietauka, aukščiau Šventosios įtekanti į Nerį. Spėjama, kad upelė davusi vardą Lietuvos žemei, o ši – Lietuvos valstybei.
http://www3.lrs.lt/home/header/Lietuvos

Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas Kvedlinburgo metraščiuose pateikia formą Litua (tekstas lotynų k.).

Nuo XII a. pabaigos Lietuvos vardas dažnai aptinkamas istoriniuose šaltiniuose, ne tik senuosiuose rusų, bet ir lenkų bei vokiečių. Ankstyvuosiuose vokiečių tekstuose Lietuva vadinama Lettowen, o lietuviai – Lettow(er). Tų laikų lotyniškuose šaltiniuose Lietuva vadinama Lethovia, o lietuviai – Lethovini, kartais Lethones (su lotyniška priesaga –ones).

Kad ankstyvaisiais laikais Lietuva buvo vadinama ne visa etninė Lietuva, tik jos dalis matyti iš vėlesniųjų šaltinių. 1322 m. didysis kunigaikštis Gediminas sutartyje (originalas lotynų k.) su kalavijuočiais rašo: “O tos žemės, su kuriomis ir dėl kurių mes nusprendėme sudaryti minimą sutartį, –pirmiausia karaliaus (t.y. Gedimino) žemė Lietuva, Aukštaitija, Žemaitija (Lethovia, Eustoythen, Samayten) ir kt.”. Iš formuotės matyti, kad Lietuva, kaip Gedimino tėvonija, paminėta pirmiausia ir kad su ją glaudžiai susijusios antroje ir trečioje vietoje paminėtos Aukštaitija ir Žemaitija.

Kur pradžioje buvo ‘Lietuvos’ teritorija, tyrinėtojai nesutaria. Vienų nuomone, ją reikėtų lokalizuoti Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje, kiti jos ieško truputį toliau į rytus. Juk minėtoje teritorijoje buvo pagrindiniai senosios lietuvių valstybės feodaliniai ir administraciniai centrai – Kernavė, Vilnius, Trakai. Kažkur čia prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į valstybę.

Vienijantis lietuvių žemėms, Lietuva pradėta vadinti visa valstybės teritorija. Buvusių atskirų žemių vardai (Nalšia, Deltuva…) pamažu išnyko, ilgiausiai išliko Žemaitija, nes ši žemė dar gana ilgai buvo iš dalies savarankiška. Prie Lietuvos valstybės ją galutinai prijungė Vytautas Didysis .

Dar platesnę geografinę reikšmę Lietuvos vardas įgavo vėliau, kai užvaldžius rusų žemes, labai padidėjo Lietuvos valstybės teritorija ir ne tik lietuvių etninės, bet ir užvaldytosios žemės bei tos, kurių gyventojai buvo nelietuviai, gavo Lietuvos vardą. Tų žemių gyventojai taip pat buvo vadinami lietuviais. Be minėtų žemių, šiuo vardu buvo vadinamos ir lietuvių etninės žemės vakaruose, likusios už Lietuvos valstybės ribų, t. y kryžiuočių užkariautos, įėjusios į Prūsijos valstybę, kurios šiaurės rytuose –dab. Kaliningrado srities šiaurytinė dalis –gyveno lietuviai. Ilgainiui šios žemės pradėtos vadinti Mažąja Lietuva, kad nebūtų painiojamos su pačia Lietuva, t. y. Lietuvos valstybe. Mažosios Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas metraštininko Simono Grunau kronikoje, XVI a. pradžioje (Klein-litaw).

Istoriniuose šaltiniuose ir kalbotyros tradicijoje vartojami trys Lietuvos vardo variantai: su šaknimi liet- (lietuvių tradicija), su šaknimi lit- (slavų tradicija) ir su leit- (latvių).

Lietuvių tradicijos šaknis liet- aptinkama seniausiųjų šaltinių, rašytų vokiečių (Lettowen) ir lotynų (Lethovia, var. Lettovia, Lettavia ir kt.) kalbomis, formose. Matyt, šiai tradicijai priklauso ir estų vartojamas Lietuvos vardas Leedu arba Leedumaa (maa ‘šalis’). Juk estai, kaip ir vokiečiai, Lietuvos vardą turėjo sužinoti tiesiogiai iš pačių lietuvių. Nors estai su lietuviais bendrų sienų neturėjo,tačiau Henriko Latvio kroikoje rašoma, kad XIII a. pradžioje tiesioginius ryšius jie palaikė. Antai XIII a. lietuviai dažnai rengė karo žygius į estų žemes arba kartu su estais kovojo su Vokiečių ordinu.

Visoms lietuviškos tradicijos formoms pradžią davė lietuvių praforma *Lētuvā>Lietuvà.

Seniausia užfiksuota slavų tradicijos forma, aptinkama Rusios metraščiuose, yra Литъва. Ji vartojama kartu su sutrumpinta forma Литва. Beje, terminas Лит(ъ)ва senuosiuose rusų metraščiuose vartojamas įvardyti ne tik šalį, bet ir jos gyventojus, kaip ir etnonimai Голядь ‘galindai’, Чудь (Чюдь) ‘estai, kartais ir kiti pabaltijo finai. Slavų tradicijos formos (t. y. su šaknimis i vietoj lietuvių ie) vėliau įsitvirtino ir vokiškuose (plg. dab. Litauen) bei lotyniškuose (Lituania) šaltiniuose. Laikui bėgant paplito ir įvairūs jų variantai pradėti vartoti daugelyje Europos šalių, taip pat ir kituose žemynuose.

Latviai nuo seno lietuvį vadino leitis, dgs. leiši, tačiau Lietuvą – Lietava. Latvių forma leitis, dgs. vt. leišos ’lietuviuose, Lietuvoje’ su šaknies dvibalsiu ei tikriausiai yra kuršių kilmės. Latvių tradicijos Lietuvos ir lietuvių pavadinimas (su šaknim ei) kitose kalbose nepaplito.

Visų tradicijų Lietuvos vardo formų (su ie, i, ei šaknyse) pradinis šaltinis – ta pati lietuvių proforma * Lḗtuvā> Lietuvà. Tyrėjai iki šiol nesutaria dėl šios formos etimologijos.

XV–XVI a. romantinės teorijos, esą lietuviai kilę iš romėnų ir kaip jų palikuonys į Lietuvą atsikraustė iš Italijos (Janas Dlugošas, Motiejus Strijkovskis ir kt.), įtakoje etnonimas Lietuva buvo laikomas iškreiptu L’Italia pavadinimu. Vėliau Lietuvos vardas pradėtas sieti su lotynišku žodžiu litus ’pajūris’. Šiai etimologijai buvo linkę pritarti net garsūs naujųjų laikų lingvistai A. Valde (Walde), M. Fasmeris (Vasmer), E. Frenkelis (Fraenkel). Tačiau tokios sąsajos absurdiškos jau vien todėl, kad pirminės Lietuvos reikia ieškoti ne Baltijos pakrantėse, bet toliau nuo jūros.

Kartais Lietuvos vardas siejamas su keltų (airių) toponimu Letha /vakarinė Galijos pakrantė prie Atlanto vandenyno, dab. Bretanė (pranc. Bretagne)/. Tokios sąsajos taip pat netinkamos, nes lingvistai keltiško pavadinimo šaknį veda iš *plau–. Tą patį reikia pasakyti ir apie A. Šachmatovo (juo sekė ir kiti mokslininkai) bandymus kildinti Lietuvos vardą iš rekonstruoto keltiško žodžio *Litavia ‘pakrantės šalis’.

Po nesėkmingų Lietuvos vardo paieškų svetimuose kraštuose ir kitose kalbose, pradėta jį kildinti iš lietuviško žodžio lietùs, tarsi Lietuva – lietaus kraštas. Su tokia etimologija taip pat sunku sutikti, nes yra nemaža šalių, kur lyja dažniau nei Lietuvoje, bet jų vardai su lietum neturi nieko bendra.

Turint galvoje, kad vardas Lietuva turi priesagą –uva, jis turėtų būti padarytas iš nepriesaginės formos, tikriausiai iš *Lietā. Kad praeityje buvo nepriesaginė forma, tarp kitko, matyti iš latviško žodžio leitis ‘lietuvis’, padaryto iš *Leitā. Plg. latvis – iš *Latavā ‘Latvija’. Nepriesaginės *Lietā < *Leitā dariniai yra ir hidronimai Leità (var. Leitỹs, Leitupalis) – Graumenos intakas Švėkšnos apylinkėse, Leĩtė –Rusnės intakas, Leitãlė – Leitos intakas. Visiems šiems hidronimams būdingas dvibalsis ei, atsižvelgiant į jų geografinę padėtį, rodo jų kuršišką kilmę.

Pastarųjų dešimtmečių tyrinėtojai pradėjo Lietuvos vardo ištakų ieškoti hidronimijoje. Tokių paieškų perspektyvumą liudija tai, kad daugelis baltų etnonimų kilę būtent iš hidronimų, pvz., etnonimas Latvija susijęs su upių Latavà, Latuvà, Lãtuvis, latv. Late, Latupe ir kt. vardais; etnonimas Sūduvà – su hidronimais Sūdupis, Sūduonià; Sėliai – su Sėlupis, Sėlupỹs, Sėlìnė (pelkės pavadinimas) ir kt.; jotvìngiai (Jótva) – su Jótija ir kt.; Dainavà – su upelės Dainavà vardu ir t. t. Taigi ir etnonimas Lietuva galėjo rastis iš kokio nors nebevartojamo, beveik užmiršto hidronimo su šaknimi Liet– (Leit–), buvusio toje lietuvių žemių dalyje, kur susidarė Lietuvos valstybė.

Lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) linkęs manyti, kad pradžią etnonimui Lietuvà davusi upė Letovia, minima Lietuvos karaliaus Mindaugo laiške Kalavijuočių ordinui. Jos vardą Ochmanskis tapatina su dabartiniu upės Latavà/Latuvà – Šventosios intaku Anykščių apylinkėse – vardu. Tačiau šaknis Lat– negali būti padaryta iš Liet–. Todėl labiau tikėtina Kazio Kuzavinio hipotezė, pateikta leidinyje ,,Kalbotyra” t. 10 (1964 ), p. 5–18 ir t. 17 (1967), p. 135–137. Anot K. Kuzavinio, pradžią Lietuvos vardui davė hidronimas Lietáuka –dešinysis Neries intakas, ištekantis iš to paties pavadinimo pelkių. Tai nedidelė, apie 11 km upelė netoli (30 km) Kernavės – vieno iš svarbiausių senosios valstybės politinių centrų. Manoma, kad kunigaikštis Ringaudas (Ringoldas), galbūt Lietuvos valstybės įkūrėjo Mindaugo tėvas, valdė būtent Kernavės žemes.

Dabartinis upelės vardas Lietáuka (iš čia ir pelkės pavadinimas; dar yra intakas Lietaukėlė) be jokios abejonės yra suslavinta (su slaviška priesaga –ka) pirminė hidronimo forma Lietavà, iki šiol išlikusi senosios kartos vietos gyventojų atmintyje, užfiksuota ir rašytiniuose šaltiniuose.

K. Kuzavinio nuomone, metams bėgant iš hidronimo Lietavà pavadinimą, ilgainiui virtusį etnonimu, gavo ir jo apylinkė. Juk baltų gentims būdingas toks etnonimų raidos modelis: hidronimas  krašto pavadinimas  etnonimas. Ilgainiui keičiant priesagą –ava į –uva, kadangi abu variantai yra tos pačios priesagos atšaka, Lietava virto Lietuva, plg. paralelines šių pavadinimų formas: Dainavà || Dainuvà, Dotnavà || Dotnuvà, Labgavà || Labguvà, Latavà || Latuvà, Linkavà || Linkuvà, Týtava (Týtauka) || Týtuva. Pavadinimai su -ava dabar labai populiarūs Latvijoje, Lietuvoje reti, jie tolydžio išstumiami variantų su -uva. Pirminę Lietuvos vardo formą išlaikė latviai (Lietava) ir jau išnykusi Zietelos lietuvių šnekta Baltarusijoje (Lietava). Šis variantas aptinkamas kai kuriuose lotynų ir slavų kalbomis rašytuose šaltiniuose, pvz., lot. Littavia –Jano Radvano ,,Radviliadoje” (1588 m.), Литавия – Meletiejaus Smotrickio (1619 m.) gramatikoje. Plg. rus. литов–ец, литов–ский, sen. rus литов–ники (Pskovo, Naugardo metraščiuose), lot. Lethov–ini (Dusburgo kronika)’lietuviai’.

K. Kuzavinio hipotezė yra gana patikima. Abejonių gali kilti tik dėl hidronimu Lietáuka ↔ Lietavà vadinimas palyginti nedidelės upelės. Tačiau pasaulio istorijoje yra precedentų, kai nedidelio objekto vardą gavo didžiulė valstybė, pvz., Romos imperija – Romos miesto, pradžioje nedidelės gyvenvietės, vardą. Be to, yra duomenų, kad praeityje Neries, Nemuno ir Merkio tarpupyje būta ir kitų to paties pavadinimo hidronimų. Jų pėdsakų išliko iki šių dienų: aptikta tuo vardu keletas šaltinių (net kitame Neries krante). Vis dėl to svarbiausia, kad būtent šiame krašte prasidėjo lietuvių žemių vienijimasis į vieną valstybę. Dėl geros geografinės padėties Neries žemupyje ir Nemuno vidurupyje, čia įsikūrusių svarbiausių centrų ir gerai įrengtų pilių, šiame krašte XIII a. buvo Lietuvos valstybės branduolys, vienijęs kitas lietuvių žemes. Taigi šio krašto vardu iš tikrųjų galėjo būti pavadinta valstybė.

Pirminė proforma *Lietā (*Leitā) – tai priesagos t vedinys nuo veiksmažodžio líeti šaknies, kuri yra labai sena, plg. lat. liet ‘lieti’, sen. prūs. pra–lie–ton ’pralietas’, sen. sl. li–jati ’lieti’, gr. a–lei-son ’taurė’, lot. litus ‘pajūris’, tochar A. lyjäm ‘ežeras’. Tarp kitko, dar XVIII a. pradžioje etnonimą Lietuva su veiksmažodžiu lieti siejo Pilypas Ruigys savo darbe ,,Lietuvių kalbos meletema” (lotynų k.), kuris išleistas tik 1986 m.

Pirminė hidronimo Lietáuka ↔ Lietavà reikšmė matyti ir iš fiziografijos, nes ši upelė, kaip ir kitos, kurios pavadinime turi šaknį Liet-/Leit-, teka žemuma, jų krantai žemi ir platūs slėniai, todėl jos lengvai išsilieja iš krantų.

Pastarąjį dešimtmetį buvo paskelbta dar viena Lietuvos vardo kilmės hipotezė. Jos autorius Simas Karaliūnas, žr. jo straipsnį ,,Lietuvos vardo kilmė” leidinyje ,,Lietuvių kalbotyros klausimai”, t. 35 (1995 m.) p. 55–91. Pasak šios hipotezės, Lietuvos vardas kilęs ne iš hidronimo, bet iš bendrinio daiktavardžio lietā (*leitã), neva reiškusio ‘kariauna, kariuomenė‘ (juk lietuviai buvo karinga tauta!). Tačiau silpnoji šios hipotezės vieta yra tai, kad nėra jokių požymių, jog praeityje lietuvių kalboje būtų buvęs liet- šaknies žodis, turėjęs ‘kariuomenės, kariaunos ‘reikšmę. Tik kitų kalbų giminingi šios šaknies žodžiai turi tokią reikšmę.

Taigi iki šiol nėra visų pripažintos etnonimo Lietuva etimologijos. Neginčijama tik tai, kad pirminis šio etnonimo šaltinis yra lietuviška forma Lietuvà <*Lḗtuvā, iš kurios nesunkiai išvedamos visos kitos formos, vartojamos įvairiose kalbose, tarp jų ir slavų. Išvesti jų atvirkščiai – iš slavų į baltų (lietuvių), neįmanoma, nes slavų balsis i jokioje pozicijoje nevirstų lietuvių dvibalsiu ie.

/Vertė Gražina Zaleckytė/ Akad. Zigmas Zinkevičius, 1999 m. lapkričio 30 d.
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

III. Lietuvos istorijos datos

Priešistorė...

10 tūkst. m. pr. m. e. - dabartinės Lietuvos teritorijoje įsikūrė pirmieji nuolatiniai gyventojai.
Apie 2500 m. pr. m. e. - į senųjų europiečių teritorijas atėjo indoeuropiečiai.
Apie 2000 m. pr. m. e. - susidarė baltai.
Apie 1700 m. pr. m. e. - Lietuvos teritorijoje pasirodė pirmieji metalo dirbiniai.
Apie VI – V a. pr. m. e. formavosi Vakarų baltų gentys – prūsai, jotvingiai, kuršiai.

98 m. - romėnas Kornelijus Tacitas paminėjo Baltijos pajūrio gyventojus aisčius.
854 m. - kuršių karas su švedais. Apuolės pilies apgultis.

1009 m. - pirmą kartą paminėtas Lietuvos vardas.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Lietuvos_istorijos_datos

Papildomai apie LITUA:
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=635&kas=straipsnis&st_id=1514
http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=637&kas=straipsnis&st_id=1552
http://www.culture.lt/7md/?leid_id=542&kas=straipsnis&st_id=543
http://www.voruta.lt/article.php?article=259

http://www.musicalia.lt/meli/index.php?id=56
http://www.nationmaster.com/encyclopedia/History-of-Lithuania