Romualdas Grigas. Pamąstymai apie Tautą ir Tėvynę

Atėjo negeras metas. Tarsi tirštėjanti rudens migla.

Gal dėl to, kad imu nebesuprasti savo Tautos. Kas ji buvo? Kokia ji likusi? Kurlink ji eina? Ir kas tie Jos vedliai?..

Atėjo metas kai ir Tėvynės supratimas darosi nebeaiškus, išsitrinantis… Nuolat ir nuolat mano sąmonė siunčia klausimą-signalą: kas man buvo ir tebėra Tauta, Tėvynė? Ir aš visalaik ieškau atsakymo. Jo ieškodamas vis labiau įsitikinu: man tauta buvo ir tebėra ne tik nuo pat pirmųjų kūdikystės ar vaikystės dienų girdima ta pati brangi man žmonių kalba, mūsų bendrai dainuojamos dainos. Tai  ne tik su visa širdies šiluma vyresniųjų tebeprižiūrimos, ir gal dėl to keistu jaukumu alsuojančios kaimo kapinaitės, arba nuometais apsigobusios ir sakraliniu simboliu man atrodančios moterys (ir nesvarbu kad taip jos šiandien puošiasi išeidamos į sceną).

Man tauta – tai ir užmirštas protėvių įtikėjimas, kad jų iškeltoje vėliavoje yra susitelkusios žuvusiųjų karžygių vėlės, kurios jiems padėjo nugalėti ir geležiui kaustytus kalavijuočius, ir  iš pusdykumių atkakusias, siaubą Europai kėlusias  mongolų-totorių ordas… Man tauta – tai ir pokario metais į Tuskulėnų duobes suversti, miestelių aikštėse suguldyti ir niekinti tūkstančiai jaunų vyrų, žuvusių vien dėl to, kad tikėjo tautos idėja; tai ir šimtai tūkstančių Sibiro tremtinių ir jų sulaužytų, išdraskytų likimų.

Man tauta – tai ir tuštėjantys Čikagos lietuvių kvartalai, dvasios liūdesiu atsišaukiantys mano širdyje ir retėjančios jų bažnyčios, kuriose dar pamatysi besimeldžiančius tokius pat, rodos nuo vaikystės pažįstamus veidus, kuriuose regi įspaustą gimtosios šalies netektį ir jos įvaizdžio ilgesį…

Man tauta – tai ir banga po bangos, lyg nesibaigiantis maras, maigyti ir tebemaigomi ne tik gyvenimo džiaugsmą ar viltį, bet ir prasmę praradę mano sodiečiai. Tai ir dėl dvasios orientyrų stygiaus į nusikalstamą pasaulį pasukę šimtai jaunuolių ir nelaimingos jaunutės vienišos motinos, žudančios ką tik pagimdytus savo kūdikius… Tai ir tos trapios mokinukės ir mokinukai, kurie poromis susiglaudę nusprendžia palikti jiems tapusį nebepakeliamą pasaulį…

Man tauta – tai pakelėse išstatyti kryžiai,  tūkstančiai kryžių, kiekvienas savaip prašaliečiui bylojantis apie   tėvynainių išgyventas kančias ir tebekraujuojančias žaizdas.

Man tauta – ne vien jos idėją pagimdę ir skleidę Daukantas ir Vaižgantas, Maironis ir Čiurlionis, Baranauskas ir Sasnauskas, Darius ir Girėnas, generolai Plechavičius ir Žemaitis, mokslininkai Matulis ir Požėla. Bet ir tie, kurie veltui svetimiems atidavė ,,Mažeikių naftą”, taip pat svetimiems po vieną litą išpardavė 128 gerai įrengtų degalinių. Man tauta – ne tik seserys vienuolės, save aukojančios maldai ir labdaros darbams, bet ir tie bedaliai, kurie kas rytą rausiasi po šiukšliadėžes…

Tokia štai tauta atsispindi mano savastyje. Tokia tauta sudaro mano Esybės branduolį.

O Tėvynė? Kas Ji šiandien, prekeivių šurmulio ir kompiuterinio gausmo sklidiname pasaulyje? Bandau ir čia susigaudyti, surasti atsakymą…

Man Tėvynė – tai ne tik po visą gimtąjį kraštą išsimėtę, bet dabar dauguma iš jų užmiršti, apšiukšlinti pilkapiai, piliakalniai ir alkakalniai.  Tai gal ir labiau sutvarkyti, bet ir nuščiuvę, pritilę miesteliai, virš kurių kyšo ištuštėjusių bažnyčių bokštai. Tai ir po pievas šiandien drąsiau žirgliojantys ir pagausėjusiuose gandralizdžiuose jaukiai kalenantys gandrai.

Man Tėvynė – mokyklos, kurias aš lankiau, kuriose brendo mano patriotizmas ir mano meilė krašto gyviesiems ir mirusiems žmonėms. Tai ir valstybės vėliava iškelta ant mokyklos flagštoko, kuri šiandien gal labiau yra lietaus ir vėjo gairinama. Man Tėvynė – tai ir iš medžio išskaptuoti Rūpintojėliai, įkūniję pažemintos tautos skausmą, susimąstymą ir susitaikymą su likimu. Tai ir  šuoliuojančio Vyčio ženklas, išreiškiantis lietuvio valingumą, istorines pergales ir jo prigimtyje tebetūnantį ekspansijos skrydį…

Man Tėvynė – ne vien valstybės įstaigų biurokratizuotas bruzdesys, ir juolab – ne nuolatinis šurmulys partijų ir politikų, tiesmukiškai besigrumiančių dėl valdžios ir viliojančių įtakų. Ir ne tik erzelis verslininkų, su nuvertinta darbo jėga gaminančių visiems reikalingą nacionalinį produktą.

Man Tėvynė – tai ir erdvėje tvyranti, ištuštėjusiais laukais sklandanti, žodžiais nenusakoma, ir tik širdimi pagaunama kančia, neišsipildžiusios žmonių viltys, jų neorganizuotumas ir bejėgiškumas, kurį įtvirtino nuolatinės, atsikartojančios apgavystės.

Gerai žinau: Tėvynė, lygiai kaip ir Tauta, negali puoštis vien gėriu ir šviesa. Kaip žmogaus prigimtyje, taip ir čia rasime blogio, kuris lydi bet kokį iš žmonių sudarytą junginį. Todėl aš negaliu pripažinti vien šviesiųjų, ar vien tamsiųjų spalvų. Bet aš žinau ir visi matome: šiandien mūsų Tėvynėje blogis, ko gero, gal geriau organizuotas, gal žiniasklaidos  plačiau reklamuojamas nei gėris, todėl  ir pastelinių spalvų labiau pasigendame…

Ir vis dėlto tvirtinu: man Tėvynė – jaukiausia, brangiausia, niekuo nepakeičiama suvienytos Europos dalis. Bet dalis, kuri įgavo teisę ne tik imti iš Europos, bet ir pati privalo kažką unikalaus, savito jai duoti. Ne vien tūkstančiais iš Lietuvos plūstančią darbo jėgą… Tėvynė – tai erdvė, kurioje aš surandu, privalau surasti savo raiškos nišą.

Tėvynė – tai kita mano tapatybės, mano Esybės dalis!

Tauta, jos idėja priklauso žmogaus dvasinio gyvenimo sričiai. Tėvynė – tai to gyvenimo teritorinis prisirišimas. Tėvynė be Tautos neegzistuoja. O jeigu ir egzistuoja, tai egzistuoja kaip nepilnavertis, į save nešaukiantis darinys. Tauta ir Tėvynė yra suaugusios į neatsiejamą visumą. Panašiai, kaip vyro ir moters sąjunga…

Aš taip pat mąstau: koks tas šaltinis, kuris maitina mano tautinę savivoką ir nacionalinį patriotizmą? Jokiu būdu tai ne vien mano tapatybė su Tauta ir Tėvyne. Visų pirma, tai praktinė mano veikla, nebyliai diktuojama vienos ir tos pačios pagrindinės idėjos: Tautos tęstinumo ir tokio valstybės civilizuotumo, kuris užtikrintų ne tik gerovę visiems, bet ir Tautos tąsą.

Aš gyvenu žinodamas, kad gyvenu ne tik sau ar savo šeimai, bet ir kitiems. Visam kraštui. Ir žinau, kad šitaip gyvendamas įgaunu dar ir bendražmogiškąsias moralumo savybes. Atimkite tas aukščiausias vertybes: Tautą ir Tėvynę, ir mano elgsena, mano deklaruojamas pilietiškumas ir net patriotizmas praras dorovinį pamatą – jis lengvai pasuks savinaudos, egocentrizmo link.

Gal man po Dievo antruoju asmeniu eina Tauta ir Tėvynė? O argi dėka šio antrojo Asmens aš prasmingiau nesusiliečiu su Žmonija? Argi pati Žmonija nesusideda iš tautų ir tėvynių sumos, panašiai kaip organizmas iš molekulių? Todėl žmonija aš galėčiau prilyginti trečiajam Asmeniui.

Mano širdis ir mano protas vienodai tvirtina: Tauta, Tėvynė ir globalizuotas Pasaulis puikiausiai gali sutarti. Ir sutaria. Ten, kur nesumenkinta tradicija. Įsitikinęs teigiu: toji Trejybė teikia egzistencinę pilnatvę ne tik man, bet taip pat prasmę ir tvarką už manęs nusidriekusiam pasauliui.

Betgi matome: pasaulis keičiasi neįtikėtinu greičiu. Dar tik vakar mergaitės skaistybė taurino ne tik ją, bet ir bendruomenės gyvenimą, o šiandien ji laikoma našta, nuo kurios skubama atsikratyti… Anksčiau man nerūpėjo, o dabar parūpo kokia gi išties ta manoji Esybė ir jos kryptingumas. Man parūpo: ar dar išlieka galimybė išsaugoti įprastą tradicinį vientisumą, kuris man teikdavo dvasios pusiausvyrą ir kūrybiškumo kryptį?

Šiandien man prikištinai sakoma: aš – tik pilietis, dar daugiau – Europos, pasaulio pilietis. Bet kodėl niekas iš jų – dabartinių mūsų ideologų ir politikų, manęs nepaklausia: o kas iš mano Esybės (o tuo pačiu ir iš pasaulio piliečio esybės) beliks, be manyje įsikūnijusio paveldo – be Tautos ir savo Tėvynės pajautos? Gal jie pamiršo, jog Tauta man teikia dvasią, o Tėvynė – kultūrą? Manęs paklausite: o ką teikia Pasaulis?.. Ir Jums, ir kitiems ideologams bei politikams aš atsakau: Pasaulis man teikia civilizuotumą… Ir dar pabrėšiu: šitaip suvokiant Visetą, arba pasaulio organizaciją, viskas lieka savo vietose: ne tik išsaugomas aukščiau minėtos Trejybės vientisumas, civilizacijos prasmingumas ir darna, bet ir mano paties Esybės vientisumas.

Bet aš irgi turiu teisę paklausti…

Jeigu Tu nebeišgyveni Tautos ir Tėvynės likimo, tai ką Tu turi? Kuo užpildai savo dvasios pasaulį? Žiniomis? Profesine veikla ir karjeros siekiu? O gal Pasaulio pažinimu? Turto ir prestižo kaupimu?.. Šie visi labai reikalingi dalykai įgaus kitą, labiau virš buitinės rutinos pakylėtą prasmę, jeigu bus  nesuvedami vien į individualių reikmių tenkinimą, jeigu tavo saviraiška bus sukama dar ir Tautos bei Tėvynės link.

Taigi… Man Tauta ir Tėvynė reiškia mano Esybės įkūnijimo ir iškūnijimo būdą. Nes mano Esybė čia užgimsta, čia įgyja spalvas, išgyvena praradimus ir atradimus. Čia ji įgyja ir žmogiškumą, kuriuo aš privalau dalintis su kitais, pirmiausia su tais, kurie irgi čia gyvena. Rašydamas šias eilutes aš irgi atlieku savo prigimtinę pareigą – pareigą palikti savo vaikaičiams turiningąjį ryšį, savo pėdsaką be kurio aš taip ir likčiau absoliučiu nuliu…

Keliautojas, kuris metų metus praleisdavo kelionėse, įstrigdavo svetimuose kraštuose, ir tas į senatvę stengdavosi sugrįžti Tėvynėn. Sugrįždavo tam, kad į amžiaus galą pilniau išgyventų savo Esybę.

Gali būti, kad šiandien, panašėjant Pasauliui, žmogaus Esybė iš principo keičia savo pavidalą, esmę. Gali būti, kad žmogaus dvasios galias keičia kompiuterinės galios. Gali būti, kad tos kompiuterinės galios išlygina ne tik žmonių šansus, bet ir jų tapatybes, jų esybes.

Bet visada pravartu susimąstyti: vardan ko tai daroma? Pravartu susimąstyti: ar aš, praradęs savo Esybę, tuo pačiu netampu panašus į zombį, kurį nežinia iš kokio taško valdo man nežinomas, visada už dvigubos - trigubos širmos besislepiantis tikrasis šeimininkas… Ir jeigu pasaulio piliečio Esybėje nebėra Tautos ir Tėvynės, tai gal tas vertybes kur kas lengviau pakeičia tuščiagarbės karjeros, materialinės naudos, neribojamo hedonizmo ir kitų juslių tenkinimo siekis? Ir kad būtent tuo siekiu imama matuoti kitus, ir kas blogiausia – visą socialinį vyksmą?

Kai kam tos mintys, kurias čia išdėsčiau, gali atrodyti kaip nueinančiojo atmaina, jo dejonė. Gal..  Bet ir nueinantysis turi teisę ne tik egzistuoti, bet ir išsisakyti, būti nemažiau lygiaverčiu šalia to, kuris šiandien mano esąs pasaulio pilietis ir tuo pačiu ramia širdimi atsižada ne tik savo Tautos, bet ir Tėvynės.

Tautos gyvos ir turtina Pasaulio kultūrą tik kartų estafetės dėka, nueinančiųjų ir ateinančiųjų dialogo dėka…